Читать книгу: «Lazda», страница 5

Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų, kaip įbesti. Niekas neatsiliepė; tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų, paklausė: „Tėvėl, ar šitas Dumbrauckas kur pas mus gyveno?”

– Šitas – atsakė tėvas – tik nereikia ant jo pykti; jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo…

– O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau Šypsodamos tėvas – šita! …

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas, pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka²³ į malkas ir dusliu balsu tarė: „Sudeginsim ją, tėvel…”

– Ne, ne, vaikai – atsakė maloniai tėvas – tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite. kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova²⁴. Darydavova ²⁵ taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?…

– Gana jau, gana, tėvai – atsiliepė motina – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai… Mes savo vaikų taip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty ir niekas jos neliečia.

J. B-nas.

Niūronyse. 17. v. 1906.