Читать книгу: «Melo žmonės», страница 3

# 2
Blogio psichologijos kūrimo link

Apie vertinimo modelius ir paslaptį

Požiūris gali būti labai įvairus.

Psichiatrai labiausiai įpratę žmones vertinti pagal jų sveikatos būklę ir ligas. Toks požiūris vadinamas medicininiu vertinimu. Tai – labai naudingas ir veiksmingas žmonių pažinimo būdas.

Vertinant šiuo požiūriu, Džordžas sirgo labai konkrečia liga – obsesine-kompulsine neuroze. Apie šią ligą žinome gana daug. Daugeliu aspektų Džordžui pasireiškė tipiniai šios ligos simptomai. Pavyzdžiui, obsesinės-kompulsinės neurozės ištakos siekia ankstyvą vaikystę ir beveik visuomet prasideda nuo ne visai sėkmingų bandymų išmokyti vaiką naudotis tualetu. Džordžas negalėjo pasakyti, kaip buvo ugdomi jo higienos įgūdžiai, tačiau vien iš to, kad jo tėvas negyvai užtalžė kačiuką dėl priteršto kilimo, galima spręsti, jog Džordžui buvo labai aiškiai duota suprasti, kad jis privaląs kuo greičiau išmokti susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Užaugęs Džordžas neatsitiktinai tapo ypač tvarkingas ir pedantiškas – tai itin būdinga obsesiniu-kompulsiniu sindromu sergantiems žmonėms.

Šia neuroze sergantiems žmonėms taip pat būdinga tikėti tuo, ką psichiatrai vadina „magiška minčių galia“. Tikėjimas šia galia gali pasireikšti įvairiai, tačiau dažniausiai tai būna įsitikinimas, kad vien mintimis galima sukelti tam tikrus įvykius. Paprastai tuo tiki maži vaikai. Pavyzdžiui, penkerių metų berniukas gali pagalvoti taip: „Noriu, kad mažoji sesutė mirtų.“ Paskui jis pradeda nervintis, baimindamasis, kad ji tikrai mirs, nes išreiškė tokį norą. O jeigu sesuo suserga, jį ima graužti sąžinė, nes jam atrodo, kad ji susirgo dėl jo minčių. Paprastai šis tikėjimas stebuklinga minčių galia augant išnyksta. Tapę paaugliais aiškiai suprantame, kad vien mintimis niekaip negalime daryti įtakos aplinkiniams įvykiams. Tačiau vienokią ar kitokią traumą vaikystėje patyrę vaikai dažnai šio tikėjimo minčių galia neišauga. Tai ypač būdinga obsesine-kompulsine neuroze sergantiems žmonėms. Buvo akivaizdu, kad taip nutiko ir Džordžui. Jo įsitikinimas, kad visos jo mintys išsipildys, buvo pagrindinis neurozės simptomas. Būtent tikėjimas savo fantazijų realumu vertė jį daugybę kartų ilgai važiuoti atgal į tas vietas, kur būdavo šmėkštelėjusi mintis, kad jas padarytų neveiksmingas, panaikintų jų galią.

Šiuo požiūriu ir Džordžo sandėris su velniu buvo tik dar viena jo tikėjimo magiškomis minčių galiomis išraiška. Kad toks sandėris yra išmoningas žingsnis, galintis palengvinti kančias, Džordžas manė tik todėl, jog buvo įsitikinęs minčių tikrumu. Nors sandėris buvo sudarytas tik „jo mintyse“, Džordžas neabejojo, kad, nesilaikant susitarimo sąlygų, ir jam pačiam, ir jo sūnui lemta mirti. Džordžo sandėrį su velniu vertinant medicininiu požiūriu, galima tvirtinti, kad tai buvo tik viena iš daugelio tikėjimo magiška minčių galia formų ir vienas iš jį kamavusios psichinės ligos požymių. O kadangi šį reiškinį galima paaiškinti medicinos terminais, ilgiau į jį gilintis nėra prasmės. Tyrimas baigtas.

Tokio vertinimo blogybė ta, kad Džordžo ir velnio santykiai tampa banalūs ir nereikšmingi. Kaip jie atrodytų, jei juos vertintume iš tradicinės krikščioniškosios pasaulėžiūros pozicijų?

Žvelgiant iš šio požiūrio taško, žmonija (o gal net ir visa visata) priversta dalyvauti titaniškoje gėrio ir blogio jėgų – Dievo ir velnio – dvikovoje. Mūšio laukas – kiekvieno žmogaus siela. Nuo šio mūšio baigties priklauso visa žmogaus gyvenimo prasmė. Vienintelis ir svarbiausias klausimas, kuriam – Dievui ar velniui – atiteks žmogaus siela. Sudaręs tokį sandėrį Džordžas susidėjo su velniu ir taip jo sielai kilo didžiausias žmonijai žinomas pavojus. Tai neabejotinai buvo kulminacinis jo gyvenimo momentas. Nuo jo sprendimo priklausė galbūt net visos žmonijos likimas. Jį įdėmiai stebėjo angelų chorai ir demonų armijos, sekdami kiekvieną jo mintį ir nepaliaujamai melsdami vienokios ar kitokios baigties. Galų gale, atsižadėjęs sandėrio ir draugystės su velniu, Džordžas išsigelbėjo iš pragaro ir tuo pašlovino Dievą, suteikė vilties žmonijai.

Ką reiškia Džordžo sudarytas sandėris: ar tai tik dar vienas neurozės požymis, ar lemiamas jo egzistencijos momentas, turintis pasaulinę svarbą?

Šioje knygoje nesiekiu sumenkinti medicininio vertinimo. Iš visų galimų vertinimo modelių – o jų yra daug – jis ir toliau išlieka veiksmingiausias psichinės ligos pažinimo būdas. Tačiau kartais tam tikrais atvejais geriau tinka kiti metodai.

Tuomet tenka rinktis, koks bus mūsų požiūris. Džordžui papasakojus apie sandėrį su velniu, turėjau apsispręsti, ar tai laikyti tik dar vienu tipiniu neurozės simptomu, ar moralinių vertybių krizės ženklu. Jei būčiau vertinęs medicininiu požiūriu, man nebūtų tekę imtis jokių skubių veiksmų, jei moraliniu – Džordžo ir viso pasaulio labui iš paskutiniųjų turėjau stengtis išspręsti šią moralinę dilemą. Kurį kelią rinktis? Apsisprendęs Džordžo sandėrį (nesvarbu, kad jis buvo sudarytas vien mintyse) laikyti nemoraliu ir labai aiškiai jam parodęs viso šio reikalo amoralumą, be jokios abejonės, pasirinkau dramatiškesnį kelią. Manau, kad bendra taisyklė yra tokia: jei tam tikru momentu privalome apsispręsti, kuriuo keliu eiti, tikriausiai turėtume rinktis dramatiškiausią, t. y. tą, kuris konkretų nagrinėjamą įvykį padaro nepaprastai reikšmingą.

Vis dėlto vienpusiškai vertinti kokį nors klausimą netikslinga ir nepatartina. Mes, gyvenantys Šiaurės Amerikoje, žiūrėdami į mėnulį įžvelgiame žmogaus siluetą. Kažkur girdėjau, kad gyvenantieji Centrinėje Amerikoje, mato kiškį. Kurie teisūs? Be abejo, ir tie, ir kiti, nes požiūrio skirtumus lemia kultūrinės ir geografinės aplinkybės. Įvairūs vertinimo modeliai – tai tik skirtingi požiūriai. Juk norėdami kuo daugiau sužinoti apie mėnulį – ar bet kurį kitą reiškinį, – privalome informaciją apie jį vertinti kuo įvairesniais požiūriais.

Todėl šioje knygoje stengsiuosi pateikti įvairiapusį vertinimą. Skaitytojus, kurie mėgsta aiškumą ir paprastumą (arba pernelyg supaprastintą informaciją), tai gali trikdyti. Tačiau nagrinėjant šią temą reikia daugiau nei vien paviršutiniško aiškumo. Žmogiškasis blogis pernelyg svarbus, kad pakaktų vienpusio požiūrio. Be to, tai pernelyg platus gyvenimiškas reiškinys, kurio neįmanoma įsprausti į siauro vertinimo rėmus. Ir iš tiesų, jis yra toks fundamentalus, kad pats savaime neišvengiamai tampa paslaptingas. Mes niekada iki galo nesuvoksime fundamentalių realybės dėsnių, ir tik kai kuriuos iš jų galbūt pavyks pažinti geriau. Nors iš tikrųjų, kuo labiau į juos gilinamės, tuo aiškiau matome, kad jų nesuprantame, o jų paslaptingumas ima kelti pagarbią baimę.

Tai kokia prasmė bandyti visa tai suvokti? Jau vien toks klausimas skamba nihilistiškai, lyg nuo neatmenamų laikų girdimas velnio balsas.¹⁰ Kodėl reikia kažką daryti ar kažko mokytis? Ogi paprasčiausiai todėl, kad daug geriau – ir maloniau, ir naudingiau – bent šį tą žinoti apie tai, kas esame, nei bejėgiškai kapanotis aklinoje tamsoje. Iki galo negalime nei suvokti šio reiškinio, nei kaip nors jo pakeisti, tačiau, kaip teigė J. R. R. Tolkienas: „Mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.“¹¹

Taigi, mokslas kaip įmanydamas stengiasi išsiaiškinti pasaulio paslaptis. Pamažu ir mokslininkai pradeda susitaikyti su mintimi, kad požiūris turi būti visapusiškas. Fizikų nebeglumina mintis, kad šviesa vienu metu yra ir dalelė, ir banga. Psichologijoje vertinant reiškinius laikomasi įvairiausių požiūrių: biologinio, psichologinio, psichologinio-biologinio, sociologinio, socialinio-biologinio, froidistinio, racionaliojo ir emocinio, bihevioristinio, egzistencinio ir t. t. Ir nors mokslui reikia šviesių protų, kurie sugebėtų sukurti vieną vertinimo modelį, leidžiantį geriausiai suvokti reiškinių esmę, pacientui, kuris nori būti kuo geriau suprastas, reikėtų ieškotis tokio gydytojo, kuris sugebėtų į žmogaus sielos paslaptis pažvelgti įvairiais aspektais.

Vis dėlto mokslinės pažiūros dar nėra labai plačios. Skyrius „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent todėl, kad mes dar neturime pakankamai mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, kad jas jau būtų galima vadinti psichologija. Kodėl taip nutiko? Blogio samprata jau tūkstančius metų yra svarbiausia religinių doktrinų tema, tačiau psichologijos mokslas jos beveik nenagrinėja, nors atrodo, kad ši sritis turėtų būti ypač aktuali. Tokią keistą padėtį iš esmės lėmė tai, kad mokslinės ir religinės pažiūros lig šiol buvo laikomos visiškai nesuderinamomis – tarsi aliejus ir vanduo, tarpusavyje nesimaišantys ir nesusiliejantys.

Septyniolikto amžiaus pabaigoje, kai paaiškėjo, kad istorija su Galilei neigiamai atsiliepė ir mokslui, ir Bažnyčiai, abi šios institucijos sudarė nerašytą susitarimą dėl nebendravimo. Pasaulis buvo gana dirbtinai padalytas į gamtinį ir antgamtinį. Religija pritarė, kad gamtinis pasaulis – išskirtinai mokslininkų veiklos sritis, o mokslas, savo ruožtu, sutiko nesikišti į dvasinius reikalus, arba, tiksliau tariant, į moralinių vertybių sritį. Ir išties, buvo laikoma, kad mokslas neturi nieko bendro su moralės dalykais.

Tad pastaruosius tris šimtus metų tarp mokslo ir Bažnyčios buvo didelė takoskyra. Tokios skyrybos, po kurių abipusis bendravimas kartais būdavo lydimas dygių pašaipų, nors dažniau neįtikėtinai taikus, lėmė, kad blogio problemos gvildenimas tapo vien dvasinių mąstytojų užsiėmimu. Neskaitant kelių išimčių, mokslininkai net nebandė domėtis, kaip sekasi ieškoti šios problemos sprendimo, ir taip elgėsi vien vedami įsitikinimo, kad mokslas neturi turėti nieko bendro su moralinėmis vertybėmis. Jau pats žodis „blogis“ pirmiausia turi būti apibrėžtas vertybiniu požiūriu, vadinasi, griežtai nuo vertybių atsiribojęs mokslas net negali šio klausimo nagrinėti.

Vis dėlto dabar viskas keičiasi. Mokslas, nepripažįstantis religinių vertybių ir tiesų, galų gale nuvestų į pasauline branduoline katastrofa pasibaigsiančias ginklavimosi varžybas. Jei Bažnyčia visiškai atsisakytų mokslui būdingų abejonių ir kritiško žvilgsnio, ji virstų Rasputino beprotybės apimtu Džonstaunu¹². Dėl įvairiausių priežasčių mokslas ir Bažnyčia daugiau nebegali gyvuoti atskirai. Šiandien yra daugybė neišvengiamo jų suartėjimo priežasčių. Viena iš jų – ir pati blogio problema. Suartėjimo būtinybė tokia didelė, kad net ir pats mokslas jau nebelaiko savęs atsietu nuo moralinių vertybių. Šis abipusis susitaikymas prasidėjo praeitame dešimtmetyje¹³, ir tai išties yra pats įdomiausias dvidešimto amžiaus pabaigos intelektinių procesų raidos reiškinys.

Mokslas ilgai šalinosi blogio temos, nes kitaip būtų tekę aiškintis nepaprastai didelę paslaptį. Tai nereiškia, kad mokslininkų netraukia paslaptys, tačiau jų požiūris ir moksliniai tyrimo metodai paprastai apsiriboja kuria nors siaura sritimi. Jų stilius – analitinė veikla, kurią „valdo“ kairysis smegenų pusrutulis. Paprastai vienu metu jie susitelkia į konkrečių, nedidelių tyrimo objektų nagrinėjimą ir bando daugiau sužinoti apie kiekvieną iš jų. Jiems geriau aiškintis mažas, o ne dideles paslaptis.

Teologams toks skrupulingumas svetimas. Jų apetitas begalinis, kaip ir pats Dievas. Tai, kad Dievas visuomet bus didesnis už tą kąsnį, kurie jie įstengs apžioti, jų nėmaž nejaudina. Kaip tik priešingai, kol vieni religijoje ieško išsigelbėjimo nuo paslapčių, kitiems religija – būdas priartėti prie paslapties. Ir šie mielai naudojasi ne tik vienai kuriai nors sričiai skirtais moksliniais tyrimo metodais, bet ir pasikliauja integruotais pažinimo būdais, už kuriuos „atsakingas“ dešinysis pusrutulis, – meditacija, intuicija, jausmais, tikėjimu ir apreiškimais. Tokiems žmonėms tuo įdomiau, kuo paslaptis didesnė.

Blogio problema išties yra didžiulė paslaptis. Ne taip paprasta ją bandyti gvildenti supaprastintai. Tačiau pamatysime, kad kai kurie žmogiškojo blogio aspektai gali būti susiaurinti taip, kad būtų galima išnagrinėti moksliniais metodais. Vis dėlto šios dėlionės detalės taip tvirtai sukibusios, kad jas atskirti – nepaprastai sunku ir destruktyvu. Be to, ši dėlionė – tokio milžiniško dydžio, kad neverta tikėtis pamatyti daugiau nei vien didelio paveikslo fragmentus. Kaip ir paprastai nutinka pradedant mokslinius tyrinėjimus, pradėjus gvildenti šią temą bus daugiau klausimų nei atsakymų.

Pavyzdžiui, į blogio problemą vargiai galėtume gilintis nekalbėdami apie gėrį. Jei pasaulyje nebūtų gėrio, mes net nesusimąstytume apie blogį.

Kaip keista. Pacientai arba pažįstami daugybę kartų manęs yra klausę: „Gydytojau, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis?“ Tačiau per šitiek metų taip niekas ir nepaklausė: „Kodėl pasaulyje yra gėris?“ Tarsi būtų savaime aišku, kad šis pasaulis – iš prigimties geras, tik jame kažkokiu būdu pasklido blogio užkratas. Vis dėlto, remiantis turimomis mokslinėmis žiniomis, blogio egzistavimą paaiškinti lengviau. Remiantis fizikos ir gamtos dėsniais nesunku paaiškinti, kodėl atsiranda puvinys. Kad gyvybė evoliucionuoja į vis sudėtingesnes formas, suprasti sunkiau. Dažnai pastebime, kad vaikai linkę meluoti, vagiliauti ir apgaudinėti, o tai, kad kartais iš jų išauga išties sąžiningi žmonės, atrodo daug keisčiau. Tinginystė paplitusi plačiau nei darbštumas. Jei gerai pamąstytume, tikriausiai pripažintume, kad iš prigimties mūsų pasaulis – blogas ir kad kažkaip paslaptingai jame išplito gėrio virusas, o ne atvirkščiai. Gėrio paslaptis dar didesnė nei blogio¹⁴.

Šios dvi paslaptys neatsiejamai persipynusios. Jau vien šio skyriaus pavadinimas netikslus. Jis turėtų būti pavadintas „Gėrio ir blogio psichologijos kūrimo link“. Neįmanoma rimčiau gilintis į žmogiškojo blogio problemą, jei kartu nebandysime suprasti žmogiškojo gėrio esmės. Iš tikrųjų, kaip paaiškės pas-kutiniame šios knygos skyriuje, susitelkti vien į blogio problemos nagrinėjimą yra nepaprastai pavojinga tą darančio žmogaus sielai.

Taip pat nepamirškite, kad blogio klausimas neišvengiamai susijęs su velnio klausimu, o nuo jų neatsiejamas gėrio klausimas veda prie klausimų apie Dievą ir pasaulio sukūrimą. Tikiu, kad galime ir turime atplėšti mažą šios paslapties dalelę, į kurią galėtume moksliškai įsikibti nagais ir dantimis, tačiau nagrinėdami tokius klausimus artėjame prie protu neaprėpiamos ir įstabios srities, kurios esame nepajėgūs suvokti. Nesvarbu, ar tai suprantame, ar ne, tačiau tiesiogine prasme įžengiame į šventą žemę, todėl nieko keisto, jei tai kelia pagarbią baimę. Kai prieš mus veriasi tokia šventa paslaptis, būtina prisiminti, kad privalome žengti nepamiršdami atsargumo, gimusio iš mūsų meilės ir baimės.

Gyvenimo ir mirties klausimas

Kad galėtume žengti toliau, reikia turėti bent jau mūsų darbui tinkamą blogio apibrėžtį. Būtent dėl to, kad ši tema tokia paslaptinga, mes lig šiol ir neturime visuotinai priimtos blogio apibrėžties. Vis dėlto manau, kad širdyje visi daugiau ar mažiau suvokiame, kas tai yra. Šiuo metu nesugalvočiau, kaip geriau apibrėžti šią sąvoką, negu su vaikams būdingu pastabumu tai padarė mano aštuonmetis sūnus, paprasčiausiai pasakęs: „Tėti, juk tai iš kitos pusės perskaitytas žodis „gyvas“.¹⁵ “Blogis – tai gyvybės priešingybė. Būtent jis yra gyvenimo jėgos priešprieša. Kitaip tariant, šis žodis įvardija žudymą, būtent – žmogžudystę, t. y. betikslį žudymą, kurio nereikia išgyvenimui.

Nepamirškime to. Anksčiau keletas autorių blogį yra aprašę taip intelektualiai, kad jis pasidarė visiškai abstrakti ir beveik nebesuvokiama sąvoka. Žudymas – labai konkretus veiksmas. Nepamirškime, kad Džordžas buvo pasiryžęs paaukoti net savo vaiko gyvybę.

Sakydamas, kad blogis reiškia žudymą, nenoriu apsiriboti vien fiziniu žudymo aspektu. Blogis gali sunaikinti ir sielą. Gyvybė (ypač žmogaus) pasižymi įvairiais esminiais bruožais – jautrumu, judrumu, savimone, tobulėjimu, nepriklausomumu, valia. Galima sunaikinti vieną iš šių savybių, nesužeidžiant paties kūno. Tokiu būdu arklys ar net vaikas „sulaužomas“, nepalietus nė plaukelio ant jo galvos.

Apie tai daug rašė Erichas Frommas, kuris išplėtė nekrofilijos apibrėžtį: jis teigė, kad nekrofilija – tai ir kai kurių žmonių troškimas valdyti kitus, paversti juos paklusnus, pažaboti jų savarankiškumą, užgniaužti gebėjimą galvoti, suvaržyti jų spontaniškumą ir išskirtinumą ir priversti gyventi pagal nustatytas taisykles. Skirtingai nuo „biofiliškų“ pažiūrų žmogaus, kuris vertina ir tausoja gyvybės formų įvairovę bei gerbia individo išskirtinumą, nekrofiliška asmenybe jis laiko žmogų, kuris, siekdamas išvengti bet kokių gyvenimo nesklandumų, kitus bando paversti paklusniais robotais, taip pakirsdamas jų žmogiškumo šaknis.¹⁶

Todėl šiuo požiūriu blogis yra ta jėga, kuri gyvena žmogaus viduje ar aplink jį ir siekia sunaikinti gyvybę ar gyvybingumą. Gėris – atvirkščiai. Gėris stiprina gyvybę ir gyvybingumą.

#

Šiuo metu skaitau daug paskaitų ir dažnai kalbu viešoje erdvėje. Neseniai savęs paklausiau, ką iš esmės bandau pasakyti. Ar yra kokia esminė, pagrindinė mano kalbų mintis?

Taip, yra. Gerai pagalvojęs suvokiau – kad ir apie ką kalbėčiau, visuomet kaip įmanydamas stengiuosi žmones įtikinti Dievą, Kristų ir save pačius vertinti kur kas rimčiau, nei jie tai paprastai daro.

Nuo pat pradžių mums buvo pasakyta, kad Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą. Ar apie tai kada giliau susimąstome? Ar pripažįstame, kad esame dieviškos būtybės? Ir kad žmogaus gyvybė – šventa?

Kalbėdamas apie savo ryšį su žmonėmis, Jėzus sakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“¹⁷ Apsčiai. Koks nuostabus žodis! Šiam keistam žmogui, kuris akivaizdžiai mėgo vestuves, vyną, grynus aliejus ir gerą draugiją ir vis dėlto leidosi nužudomas, rūpėjo ne tiek gyvenimo trukmė, kiek pats gyvybingumas. Jo nedomino sustabarėję žmonės, apie kuriuos jis yra pasakęs: „Tegu mirusieji laidoja mirusius.“¹⁸ Jį traukė gyvybės dvasia, žvitrumas. O apie šėtoną, patį tikriausią blogio įsikūnijimą, Jėzus pasakė: „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys.“¹⁹ Blogis neturi nieko bendra su natūralia mirtimi, jis susijęs su smurtine mirtimi, kai sunaikinamas kūnas arba dvasia.

Šia knyga siekiu paskatinti daug rimčiau susimąstyti apie žmogaus gyvybės svarbą, o tuo pačiu ir apie žmogiškąjį blogį, kad galėtume jį suprasti visais įmanomais būdais, net ir pasitelkę mokslo metodus. Stengiuosi parodyti, kaip atpažinti blogį ir pamatyti visas šlykščias jo apraiškas realiame gyvenime. Tai nėra liguistas siekis. Kaip tik priešingai. Stengiuosi tik dėl to, kad galėtume „turėti apsčiai gyvenimo“. Vienintelė priežastis, dėl kurios reikia stengtis atpažinti žmogiškąjį blogį, – kad, kai tik įmanoma, nuo jo išvaduotume žmogų, o kai neįmanoma (taip nutinka dažniausiai), tą blogį mėgintume suprasti dar geriau, išmoktume jį išnaikinti tam tikrais atvejais ir galų gale visas šlykščias jo apraiškas apskritai nušluotume nuo žemės paviršiaus.

Turėtų būti aišku, kad kalbėdamas apie tai, jog būtina kurti blogio psichologiją, nesiūlau nei gilintis į blogį abstrakčiai, nei kurti abstrakčios psichologijos šakos, bedvasės ir atsietos nuo gyvenimiškų vertybių. Mums nepavyks suprasti ligos esmės, jei neturėsime tikslo jos išgydyti, nebent būtume kokios nors nacių ideologijos propaguotojai. Blogio psichologija privalo turėti gydomąjį poveikį.

Gijimas prasideda nuo meilės. Tai – meilės įrodymas. Mylimas žmogus sveiksta. Kai meilės nėra, gijimas sulėtėja, o gal ir visai sustoja. Paradoksalu, bet blogio psichologija turi skleisti meilę. Ji privalo būti sklidina gyvenimo meilės. Kiekviename žingsnyje turi jaustis, kad ja šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui – šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas.

Galbūt taip jau pradedu „teršti“ mokslą. Mielai tą darysiu ir toliau. Jei nenorime, kad moksliniu pagrindu kuriama mano siūloma psichologijos koncepcija virstų negyva, sustabarėjusia doktrina, kuri pati savaime gali tapti blogiu, bet norime, kad būtų turtinga, išmoninga ir pulsuojanti gyvybe, privalome pasistengti, kad joje būtų daug tų dalykų, kurie paprastai laikomi nesuderinamais su moksline sritimi. Pavyzdžiui, ją kuriant reikia nepamiršti literatūros, ir ypač mitologinių pasakojimų. Ilgus amžius kovodami su blogiu, sąmoningai ar ne žmonės perkėlė savo patirtį į mitinius pasakojimus. Mitologija slepia didžiulius tokios patirties klodus, kuriuos mes ir toliau turtiname. Štai, pavyzdžiui, neseniai išpopuliarėjusioje Tolkieno trilogijoje Hobitas ir Žiedų valdovas veikiantis Golumo personažas yra turbūt tiksliausiai kada nors pavaizduotas blogio įsikūnijimas.²⁰ Šių knygų autorius, literatūros profesorius J. R. R. Tolkienas, blogį tikrai išmanė ne prasčiau nei bet kuris psichiatras ar psichologas.

Pažvelgę priešinga kryptimi, pripažintume, kad nagrinėjant blogį reikia taikyti ir „tikro“ mokslo metodus: ne tik Rorschacho testus²¹, bet ir pažangiausius biocheminių tyrimų metodus ar pažangiausias paveldimumo dėsnių statistines analizes. Vienas redaktorius, peržvelgęs pirmą knygos rankraščio versiją, šūktelėjo: „Nieko sau, Skoti, tikiuosi, nebandysi teigti, kad blogį lemia genetiniai, biocheminiai ar fizikiniai procesai.“ Vis dėlto tas pats redaktorius puikiai žinojo, kad jau nustatyta, jog beveik visos ligos kyla ir dėl emocinių, ir dėl fizinių priežasčių. Solidus mokslas – solidi psichologija – negali būti siaurų pažiūrų. Reikia ieškoti visomis kryptimis, nes kiekviena smulkmena gali būti reikšminga.

Galų gale ne mažiau svarbu, kad blogio psichologija turėtų ir religinį pagrindą. Taip sakydamas neturiu omenyje, kad būtina remtis konkrečia teologijos doktrina, tačiau manau, kad privalome pasinaudoti ne tik geriausia visų religinių krypčių patirtimi, bet ir pripažinti antgamtinio pasaulio tikrumą. Be to, kaip jau minėjau anksčiau, šis mokslas turi būti persunktas meile ir pagarba gyvybei. Negalima jo paversti vien pasaulietine psichologija.

Egzistuoja daugybė įvairių teologinių blogio sampratų. Jas visas tikriausiai vienija tai, kad žmogiškasis blogis, pavyzdžiui, žudymas, aiškiai neatskiriamas nuo natūraliai kylančio blogio, pavyzdžiui, gaisrų, potvynių ir žemės drebėjimų sukeltos mirties ar sunaikinimo. Vienas mano draugas, žinodamas, kad rašau knygą apie blogį, pasakė: „Galbūt tu galėsi padėti man suprasti, kodėl mano sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi.“ Negaliu to padaryti. Rabino Haroldo S. Kushnerio knygoje Kai nelaimės aplanko gerus žmones²² turbūt išsamiausiai nagrinėjama natūralaus blogio tema. Šioje knygoje bus kalbama tik apie žmogiškąjį blogį, daugiausia dėmesio skiriant „blogiems“ žmonėms.

Suprantama, ši tema nebus išnagrinėta iki galo. Nesiekiu mokslinio tikslumo ar išsamumo, tačiau kiek įmanoma noriu bendrai aprėpti šios temos esmę, kad paskatinčiau toliau moksliškai gilintis į šią sritį ir ieškoti atsakymų į visus klausimus. Nors kituose religiniuose tikėjimuose yra daug vertingos medžiagos blogio psichologijos kūrėjams, bandydamas plėtoti šią psichologijos sritį, remsiuosi tik krikščioniškomis pažiūromis.²³

Lygiai taip pat nesiekiu apžvelgti visas šią temą nagrinėjančias psichologijos teorijas. Pakaks pasakyti, kad nors mums dar ir trūksta mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, jog jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu, žmogaus elgesio tyrinėtojai jau sukūrė pagrindą, kuriuo remiantis galima toliau plėtoti šią psichologijos kryptį. Esminę reikšmę turi Freudo atrasta pasąmonė ir C. Jungo „Šešėlio“ samprata.

Visgi norėčiau išskirti vieno psichologo nuopelnus. Išsigelbėjęs nuo Hitlerio vadovavimo metais nacių vykdyto žydų persekiojimo, psichoanalitikas Erichas Frommas didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė nacizmo blogio tyrinėjimams. Jis buvo pirmasis ir vienintelis mokslininkas, sugebėjęs aiškiai apibrėžti blogos asmenybės tipą, pabandęs išsamiai išanalizuoti blogų žmonių natūrą ir siūlęs ją tyrinėti ir toliau.²⁴

Frommo darbai remiasi kai kurių Trečiojo reicho nacių lyderių elgsenos ir holokausto tyrimais. Jo darbas pranašesnis už manąjį tuo, kad istoriniu požiūriu jo tyrimo objektai neabejotinai gali būti įvardijami kaip blogio skleidėjai. Tačiau kartu tai yra ir jo darbo trūkumas: kadangi jam niekuomet neteko iš tikrųjų bendrauti su savo tyrimų objektais ir kadangi jie visi buvo įtakingi politiniai veikėjai tam tikro laikmečio ir tam tikrų kultūrinių aplinkybių nulemtoje santvarkoje, susidaro įspūdis, kad tikrai blogi žmonės gyveno „kažkur“ ir „kažkada“. Skaitytojui gali pasirodyti, kad tikrajam blogiui nėra vietos kaimynystėje gyvenančios trijų vaikų motinos namuose arba gatvės gale stovinčios bažnyčios diakono gyvenime. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad blogų žmonių yra tikrai nemažai, ir iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskiria nuo mūsų.

Garsusis žydų teologas Martinas Buberis skyrė dvi mitų apie blogį rūšis. Pirmoji – tai pasakojimai apie žmones, kuriems kyla didžiulė grėsmė patekti į blogio pinkles, antra rūšis – apie tuos, kurie jau pateko į šias pinkles ir kuriuos absoliutus blogis pasiglemžė ir visiškai užvaldė²⁵.

Džordžo atvejis – tikra gyvenimiška istorija, prilygstanti pirmos rūšies mitui. Jis dar netapo blogu žmogumi, tačiau trūko nedaug. Jo sandėris su velniu buvo lūžio taškas jo moraliniame gyvenime. Jei šio sandėrio jis nebūtų nutraukęs, būtų leidęs blogiui save užvaldyti. Tačiau jis dar nebuvo pasiekęs tos ribos ir, kamuojamas kaltės jausmo, sugebėjo atsitraukti.

Dabar susipažinkime su pora, kurie, kaip ir Frommo tyrimo subjektai, priklauso antrajam tipui. Tai žmonės, peržengę ribą ir pasidavę absoliučiam blogiui, iš kurio galbūt net neįmanoma išsivaduoti.