Читать книгу: «Sodžiaus vaizdeliai»
Budynė 1
Rudenop linkui stojo tikra giedra. Dienos šiltos, saulėtos, kaip per šv. Joną. Naktys, nors be mėnesio, bet žvaigždėtos, aiškios, niekur debesėlio, nei jokio vėjelio, baltas rūkelis romiai2 pagal žemę storą rasą klojo. Nors šilta ir graži, vistiek ne vasaros naktys. Nuo vakaro nemiegojus ilgu aušros sulaukti. Sietynas jau augštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti; laikas jau kelti kulti, o bobos dar tebebudėjo senę Kukinienę.
Senelė sudžiūvusi kaip kempinė, išblyškusi kaip drobė, rankos, kojos užšalusios, nagai ir lūpos užmėlynavusios, užtrokšdama vos tik kvėpuoja, o vis gyva ir gyva. Išvakar jos marti bijojo viena su vaikais numarinti, susikvietė kelias kaimynes – tos subėgusios žiūri, kad senelė, rodos, jau miršta: sustyrusi visa, kaip tik pagalys; kvėpuodama traukia iš vidurių galo; akys užmerktos. Bobos sako:
– Taip jau ji ir amžinai užmigs.
Ėmė ją žadinti, šnekinti, klausinėti:
– Ar bijai mirti? Ar bloga širdis? Persižegnok laimingai kelionei; atsiduok Dievo valiai, matai, kad jau mirsi.
Ligonė nė akių nepakėlė. Paskui šventuoju vandeniu! Iššlakstė visas keičias, visus palubius, kad piktoji dvasia negalėtų prisiartinti prie mirštančios; ištraukę iš palubio Dievo kūno rūtų, prirūkė visą trobą dūmų – tos šventenybės irgi bijo piktoji dvasia. Prie ligonės lūpų prikišo kryžių, ražančių, škaplierį ir kitas „brostvas”. Ligonė vis dūsuoja3 kaip dūsavusi, užsimerkusi. Dar viena boba įėjusi, pasiveizdėjusi į ligonę, sušuko:
– Ko čia tylite kaip stuobriai, ko nesimeldžiate? Ar nematote, kad jau miršta! Kaskarts rečiau bedūsuoja (čiuptelėjusi už rankos) – šalto prakaito apipilta. Bevėpsant numirs be žvakės.
Subruzdo visos bobelės. Viena degė gramnyčią4, kita „Dievomūką”5 spaudė į ligonės ranką, į antrą – žvakę. Subėgo visi namiškiai. Sužadino visus vaikus, nes žmogui mirštant niekam nepridera po tuo stogu miegoti. Suklaupė visi asloje. Viena bobelė ėmė skaityti visokias maldas prie mirštančio – litanijas, aktus. Skaito ir skaito be galo. Bobos ėmė žiovauti ir snausti.
– Kas nors šaukite „Jėzus Marija” ! – atsiliepė kažikuri iš būrio – visai retai bedūsuoja…Dūšia6 kaip ant plauko bekybo…
Viena boba klūpodama prie lovos, rūsčiu balsu ėmė šaukti:
– Jėzau! Marija! Juozapai šventas! Priimk dūšią mano!
Marčios Onikė balsu verkdama puolė ant ligonės kojų ir ėmė garbstyti: —
– Senelėle… Močiutėle mano!… Kur tu mane paliksi?…
– Cit! Cit! Netrukink7 mirti – tramdė bobos, varė šalin.
Betraukdamos Onikę nuo kojų, sujudino ligonę; ta, atvėrusi akis, žvalgėsi po trobą; paleido iš rankos degančią gramnyčią, ji nurietėjo ant apklotės; vos nutvėrė bobos, kad neužsidegtų patalynė. „Dievomūka” tuo tarpu nubarškėjo ant žemės.
– Aš dar nemirštu, nebijokite – pratarė ligonė ir užsikosėjo. Sukilo bobos. Onikė pripuolusi, apsikabinusi senelaitę pasvadino. Kaip nustojo truputį kosėti, padarė saldinto vandens atsigerti. Senelė, nurijusi klukšnį8 kaip per kalną, krito atgal ant pagalvės ir vėl užsimerkusi tarė:
– Eikit gulti, nebijokite, aš dar nemirsiu…
Bobos pasieniais šnibždėjosi:
–Mat, nabagė, niekaip nenori pasiduoti! Sako „nemirsiu”, o čia gyvs nabaštikas9…
– Nuo vakar ryto jau gersteklis10 gerklėje, o dar „nemirsiu”; gana, tu, gana!
– Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”; o čia žiūrėk, šmakšt ir užges… Bus ir čia taip pat, pamatysi. … Numirs be žvakės, jei jos klausys.
– Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to patis laiko numirti!
– Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti…
– Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jau visiškai.
– Prastoti jos nebegal… Iš burnos dvasia šalta…
Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suolo ir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.Nuo vakar ryto jau gersteklis gerklėje, o dar „nemirsiu”; gana, tu, gana! – Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”; o čia žiūrėk, šmakšt ir užges… Bus ir čia taip pat, pamatysi. … Numirs be žvakės, jei jos klausys. – Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to paties laiko numirti! – Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti… – Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jau visiškai. – Prastoti jos nebegal… Iš burnos dvasia šalta… Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suolo ir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.
Šeimininkas, ligonės sūnus, atsisėdęs už stalo užsirūkė pypkę. Kiti namiškiai ir vaikai nuslankiojo gulti. Onikė, apklosčiusi senelaitę, atsisėdusi kojų gale snaudė.
Sulojo šuniukas, ir įėjo į trobą kaimynas Baltrušis. Prie durų, maudamas kepurę, tarė:
– Kas pas jus begirdėti? Pamačiau žiburį pareidamas nuo kumelių, tariau, kad jau numarinote…
– Gyvą dar tebeturime – atsakė Rukinas – prašom toliau, prilenk kojas… Užsidek pypkę…
– Kelinta naktis, kaip jus vargina! – tarė Baltrušis sėzdamasis – mat, sena dvasia sukietėjusi, spiriasi… Nenor išeiti… Kiek tai metų… Kad aš atmenu, vis tokia ir tokia…
– Bene kažin kiek čia metų turėjo – tarė Rukinas – aš, pats vyriausis, dar penkių dešimtų neturiu. Sakės jauna nutekėjusi… Per septynias dešimtis daugiau neturi…
– Vistiek pasivalgė gerai duonelės…
– Duok, Dieve, kiekvienam tokio amželio sulaukti! – įsimaišė bobos į kalbą – nemažus vaikus patiekti, be jokio rūpesčio gal mirti…
– O pasenęs žmogus ir atlikęs, ką turi kitam ant sprando sėdėti veltui, verčiau numirti…
– Puikiai, gražiai šv. Sakramentais apveizdėta, gal mirti…
– Vienas kartas nė vienam nemeluos, reiks mirti…
– Ar nedavėte žinios Palapienei? – klausė kita boba – užsiklyks patyrusi numirus. Būtų dar prie gyvos atėjusi…
– Nebuvo kaip, dabar toks darbymetis – teisinosi Bukinas – jeigu patęs ligi nedėlios11, pasakysiąs…
– No brač! Duočiau aš jai žinią! – šokos Baltrušis.
– Kad taip man, su vėzdu12 aš ją išlydėčiau… Kuomet tik pasisuko prie motinos, visuomet ratuota išėjo… O kas karšino? Kas smarvę gėrė?
– Kad mano pats toks veršis – atsiliepė Rukinienė.
– Kad jam kas sermėgą vilktų, turbūt neišsižiotų dantų…
– Užteks ir mums, gyniojos Bukinas – mat, dabar Onikei visą patalynę paliko…
– Anokia ten ne patalynė! – šokosi Rukinienė – dvi pagalvėli kaip šilki ir patalai dvaknelės… Vieni įpilai13…
– Netur, netur tiesos14 Palapienė kištis, nė grobstyti – šaukė kita boba – Jūs veizdite, jūs penate ir skalbiate. Palapienei kas paskirta ir atskirta. Galite ją atstatyti…
– Su vėzdu išvaišinti ir apsiundyti – pridėjo Baltrušis – Kaip pradėjo motina sargalioti, kiek ji ryšių nuo jos išnešė – lygu mes nematome…
– Kartu ir mano aštuonytę drobulę suglemžė – tarė Rukinienė – buvo kamaroje ant balkio pasverta, veizdžiu ir nebesą.
– Ko čia norėti! – tarė jauna boba – ar ne visur ta pati? Motinos viską dukterims sukemša. Mano uošvienė, antai, plikus šiaudus lovose paliko, nė kokio skurlelio15 visame gyvenime…
– Bene dangaus karalystę užsipelnė? – užsišoko kita.
– Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleis per gerklę, nė „Amžinatilsio” nepasakys.
– Kad motinos tokios priešingos; kaip ir ši – rodydamas į lovą tarė Baltrušis – ko neina karšti prie dukterų? Mano motina, kad taip viską būtų sukimšusi ir pati pas mane karšusi susirgus, būčiau su lova išmetęs ant pamato… Šaukis sau prie dukterų!
Ligonė lovoje pasijudino. Onikė pasvadinusi pagirdė ir vėl paguldžiusi užklostė.
– Mūsų senelaitė ne tokia, nėmaž mūsų neskaudžia – tęsė toliau kalbą Kukinas – duoda kiek beturi dukteriai iš tų pačiu škurlių, paliekti ir mūsų Onikei… Užteks visiems, paliks ir nuo mūsų…
– Žinoma, nėvienas neįsidės į grabą…
– Kaip kam išpuola… Gali ir savo atiduoti… Čia valios darbas – sumurmėjo bobos žiovaudamos.
Užsikosėjo ligonė, Onikė pripuolusi pasvadino; visos bobos artinosi prie lovos šnekėdamos:
– Jau dabar turbūt mirs… Kad be žvakės neužgestų.
– Žiūrėk, žiūrėk, kokia pamėlynavusi, užsimerkti tik bereikia…
– Kojos kaip tikt ledai; ojei! kaip tik numirėlio! – stebėjosi kita, čiupinėdama ligonės kojas.
– Turbūt jau netoli galas… Nabagėlė16!
Senelė apsižvalgė po trobą.
– Nuversite grabą, nuversite! – šaukia kažin kas iš šalies.
Pakilo trukšmas, klegesys. Palapienė už paklotės, ta vėl neduoti. Pavertė žvakę ir „Dievomūką”. Bobos tamposi, vyrai grabo viršų neša. Stumdosi, šaukia aplink numirėlę; kiti gieda, šaukia… Palapys, prisigrūdęs per žmones, atstūmė pačią, perskyrė bobas, Rukinienė pagalvę įmetė į kamarą ir duris užrakino. Vyrai, uždaužę grabo viršų, neša laukan, bobos paskui eidamos riejasi. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria – tikra mugė.
Išnešę grabą įdėjo į vežimą į šiaudus. Vyrai aplinkui ir ant grabo sėdo. Taisėsi vadovai-giedotojai, į antrą vežimą motriškos, atsimelsti…
– Sėskit prie mūsų kas nors pritarti.
– Nesėskit perdaug, arkliai nepatrauks.
– Mes perdaug susėdome…
– Kame daugiau vežimų? Ar Antano neatvažiavo?
– Visi žadėjo, o nieks neatvažiavo; mūsų tik arkliai ir Palapio, kaip čia nuvažiuosime. Skubėkite, pavėluosime.
– Kol arielkos duodi, tol prižada.
– Šit, Šit! Grybo arkliai atvažiavo tuščiais, sėskit…
– Palūkėk, palūkėk! kaklininkas nusimovė…
Tokie ir tolygus šauksmai skamba, kol tik susitaisė, antgalo suriko „Kirie eleison”! – pasijudino pirmieji, paskui visi vežimai po viens kito traukė iš kiemo.
Likusios bobos ėjo namo šnekėdamos.
– Gražiai gieda! – gerai sutaria… Garsus rytmetys, toli bus girdėti…
– Maža vežimų – kaip tik įnamėlės39 kokios… Kas čia nori važiuoti, purvynai ligi stebulių… Arielkos davė budynėj… Vyrai parėję sumigo, nebėra kam važiuoti…
– Važiuotojų buvo, bet nebuvo kur sėsti… Ir aš būčiau važiavusi, kad kas būtų vežęs…
– Čia budynė ne juokams; su ta Palapiene…
– A kad tu nesulauktumei, tokia boba!… Motina dar ant lentos neužšalusi, o tos naudą varžosi…
– O Rukinienei ar išpuolė varžytis?
– Ne, Rukinienei reikėjo skelti į kaktą Palapienei; ar žinai? Aš parodžiau Rukinienei, kad Palapienė trauk paklotę.
– Ar ne aš kumštelėjau?
– Kaip įkibo Rukinienė į galą, aš Palapienę kurstau: nepasiduok! nepasiduok! Tokie juokai, kaip tamposi.
– O kad taip būtų susimušusios, būtų buvę juokų…
– Nepasiekė nė čiupros 40 viena – antros per numirėlę.
– Kad taip, būtų grabą nuvertusios. …
– Maža ir betrūko… Ką tik… Ką tik…
– Gailu, nebuvo Rukino. Būtų Palapienei sudrožęs per vepšlas.
– To verta ir buvo…
– Aš tik žiūriu, kuriuo ištrūkti pro duris – taip nenoriu tų barnių.
– O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti.
– Jonienė, mačiau, pašoko ant krosnies… Tokie juokai…
– Taip greitai važiuoja, mažai begirdėti…
– Amžinatilsį! Rukinienėlė išvažiavo!
– Kam dabar klius iš eilės?
– Dagiliui seniui – ar nežinai?
– Palūkėk, kol Dagilį priveiks, netikėtam gal kliūti.
– Kaip kuomet pavirs, bus stipri budynė…
– O ir Rukinas ar nedavė arielkos, sako, keturis gorčius41 parsivežė…
– Steponienė kad mirė, sako, dešimtį išgėrė…
– No, ten ir davė, „plėčkos“ neatėmė nuo stalo, vis pilna ir pilna; kaip tik ištuština – kitą statė.
– Ožio balsais ir bliovė… Ką tik nesusimušė. Kam taip perdaug duoti?
– Duok – negerai, neduok – negerai… Atminiau, kame dabar bus budynė – Vincentienės vaiks mirs…
– No, iš kur žinai?
– Kad aš ten žūnu sapne: mėšlus vežu, šluojuos, žoles svadinu… Per naktis ten ir ten…
– O mūsų šuo dėl to nenustoja kaukti, bus ir kita budynė. Vakar sakau: iškaukė jau Rukinienę – bus dabar romu – ne! Šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs.
– Už klėties? Mat stačiai ant Vincento trobos, ar aš nesakiau?
– Kad bent nieks nemirtų, kol nepašals!
Bobos bešnekučiuodamos išsiskirstė namo.
Mėšlavežis 42
Šį pavasarį giedra labai reta ir brangi… Kelinta jau nedėlia43, kaip lietus pagavęs viršų pliaupia; nusigiedrins kokį pusdienį arba kokią naktį iškentės nelyjus – ir vėl prakiurs kaip iš kubilo. Patižo visi keliai, pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai, o čia pats mėšlavežis. Neduok Dieve, koksai vargas darbininkams: prilijo laidariai44 – reikia ligi kelių po srutas45 braidyti kol prikabina valktį46; tas važiuojant prilyja, varva per tekinius47, o per molynus, purvynus, kur į kalnuką, kol nuvaro į dirvą, arkliai nabagai48 nesuskaitomai 49 pakelia botagų. Merga ar koks pusbernis sušlapęs, visi drabužiai varvą iš viršaus; ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik ir raižo pavargusias kumeles. Kai kurios ligi pietų taip pristoja, kad toliaus nebepaeina, kaip kokį dešimts žingsnių tuo įtimpos50, ir sustoja; nė raižymas nieko nebepadaro – kirtis ne kirtis, stovi sau galvas nuleidusios. Sustojus valkčiui, tekiniai susmenga į molį; kol paskui išjudina iš vietos, kumelės botagu ir niūkimu raginamos klumpa, vytuoja51, net akys pabąla, kol toliau patraukia. Dirvoje dvi kapstytos purvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burną į akis, bėga į rankoves; nuo padalkų 52 taip pat varva; kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido; pamėlinavusiomis rankomis kapsto, taško be paliovos, nes truputį sustojusios tuoj pradeda kuždėti. Vertikas 53 vyras taip pat varvąs, purvinas, kojas auliniuose klumpiuose, apkibusias moliais, kaip kalades valkioja. Nuo kepurės lezgio laša vanduo: per akis ir per uostus nuvarva pakalniui. Šnypšdamas, garuodamas verčia ir verčia, nespėja vieno valkčio išversti, įkandėm atniūka kitą; nėra laiko nė atsipūsti, nė nusišluostyti. Žmonėms ir arkliams – visiems vargai; bet nieko nepadarysi, reikia mėšlą vežti tam dvarui. Dvare nėra blogo oro – nors kumelės sprogtų, ant žmonių nugaros sausumos neliktų – koks darbas dirbamas, reikia dirbti.
Šįryt rytmety dvaro gaspadorius, pašokęs trečią, sužadino bernus. Ateinančius ant darbo ordinarčikus54 apibarė už vėlavimus; atsistojęs po pastogės priveizėjo, kad pateptų ratus; paskyrė, kokius arklius kinkyti, sustatė varinėtojus; paskyrė kapstytojus. Darbininkai kiekvienas žino savo darbą: kabintojai55 nuėjo į kūtes56, su jais vienas dvaro bernas; antras, vadinamas kluonius57, nubrido į laukus versti, eina kaip girtas.
Prasidėjo jau darbas: eina, niūka valktis po valkčio. „Vežimų nemaža, nepataikaus darbininkai” – taip sau nusprendęs gaspadorius, dar valandikę pastovėjęs po pastoge, nuėjo į vidų. Jis moka gerai „pasirundyti”; žino, kad darbas jo užstatytas eis kaip laikrodis. Jis žino, kurį darbininką kuomet reikia pabarti, kuomet prie darbo paraginti, kuriam paskirti sunkesnį darbą, kuriam lengvesnį. Už tokį gerą „rundą” ima geriausią ordinariją ir algos pusantro šimto. Šįryt sustatęs darbininkus visus prie vieno darbo gali dabar nebesirūpinti .
Lauke lyja, pila, vėjas ūžia; stori debesys plaukia pavėjui, žerdami valandomis stambiais lašais, valandomis rodos by lengviaus, kaip tik ūkas58 dulkina59 ir vėl užeina didžiau, vėl mažiau; bet visiškai nenustoja lyjus. Tokiu oru labai maigu miegoti60 – miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Rodos, jau atsibusi, nori atsikelti atgal akys merkiasi, širdis salsta61 miegas be jokios soties62.
Gaspadorius, pasivalgęs pusrytį, atsigulęs į lovą, šiltai užsiklojęs miegojo, pūravo ramiai ligi priešpiečio. Būtų dar pūtęs į akį toliau, bet įėjusi dvariškė motriška ėmė su jo pačia balsiai kalbėtis.
– Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau ir bus… – kalbėjo moteriškė – norėjau kiaulėms žolės pasirinkti… Nespėjau į daržą, kaip ir permerkė kiaurai… U-titi! Kaip čia šilta prie tamstų…
– Sodrus mat lietus… O neperstojo nė minutėlės – šnekėjo gaspadorienė63, žiūrėdama pro langą.
– Neduok, Dieve, koks mėšlavežis – tęsė moteriškė – ne tiek žmonėms bjauru, kaip arkliams: tuos tai jau visai privarys… Iš laidario kol ištraukia, kiek arklius plaka, gaila žiūrėti, o į dirvas, į tokius kalnus, molynus… Ant vietos gal arklys kristi…
– Blogai, kad pasitaiso negeri orai labiaus tokiam darbui – pritarė gaspadorienė – bėda arkliams, bet ne pyragai nė žmonėms…
Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomis būdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis64, žiovaudamas pratarė:
– A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok ir norėk…
– Gerai ir pūtei į akį – tarė pati – juk jau vienuolikta.
– Šiandien miego tikt ir diena, kas turi laiko – tarė motriškė – ir aš taip norėjau miego, norėjau valandikę kristi prasnausti, bet su tomis bieso kiaulėmis…Kad bent kas po valandą paganytų… Aš tokio būrio kiaulių nevaliosiu šerti uždarytas… Vis žoles rinkti…
