Mėšlavežis

– Dar mat keiksi pono kiaules! – pertraukė gaspadorius – kokia mat?! Piemens reikia! Tau išrokuotos²³ kiaulės, ir turi šerti! Žinok, kad dvare nepataikausi…Už ką tokią algą imi, trisdešimt rublių…

– Alga! Alga išein per pakaušį… Kaip tik pajungtas būti. Šiokioje ant lauko pliaukšti… Dvare žmogus, mat, kaip šuo – pridėjo išeidama.

– Bet ir tamsta nebegulėk – tarė gaspadorienė į vyrą – sako, kad darbininkai begalo arklius plaka.

– O, ten bjauru įvažiuoti į tuos kalnus, molynus – šnekėjo galėdamas gaspadorius – baisiai sukaštuos tas mėšlas arkliams… Teisybė, reikėtų nueiti pasižiūrėti… Ir galvą pakėlęs, žiūrėdamas į langus užklausė – ar nustojo lyjus?

– Kur tau nustos, paplūdo visi pašaliai vandenimi – rūpinosi pati – nė viščiukai nebeturi kur pasislėpti…

– Užtaigi, sakai, dar man eiti… Nuo lietaus galėtų skėtį užsiskleisti – šnekėjo gaspadorius gulėdamas – bet kokie paliks batai per tokius purvynus bridus²⁴?

– Liepk paleisti nuo darbo, ar ką? – tarė pati – privarys arklius, o ir darbininkams tiek besiranda ant lietaus per dieną…

– Nenusprogs arkliai, nei darbininkai! – visi tam yra, ima gerą užmokesnį ir turi uždirbti… Dvaro darbas negal nustoti be laiko – ir taręs tai gaspadorius nusisuko ant sienos ir užsiklojo.

*

Tą patį lietotąjį rytą Pasmalkio sodoje²⁵ pas Gaidį, kaip lietus – truputį pamigo. Jau gerai išaušus, Gaidys pašokęs pažadino savo berną, kurs tuojau išbėgo prie arklių. Gaidys krito atgal į lovą, kol parves arklias, nes miego taip dar nori – net širdis salsta.

Gaidienė atsikėlusi žadino mergaitę ir piemeniuką – to nabagėlio niekaip negali pridraskyti.

– Antaniuk! Pa Antaniuk, kelk prie bandos! O tas Antaniukas pakels galvelę, pravers pabalusias akeles ir vėl merkiasi, atgal galva krinta, virsta į patalynę.

Pasigailusi Gaidienė piemenėlio, atsisukusi į mergaitę tarė:

– Agote! – ilgink tu bandą ligi pusryčio… Reikia vaiką pamigdinti… Aš išvirsiu pusrytį .. ..

– Kuomet lyja bjauriai, tuomet tu gink bandą – bambėjo Agotė – juk taip pat ir jis tarnauja… Algą ima…

– Kad tarnauja, algą ima, tai jau ir nudirk kailį… Tu didelė benori pamiegoti, o čia kūdikis. … tave užtat dieną leisiu ilgesnį pokaitį… O nuo lietaus pasiimk mano didįjį skėtį… Gink, gink, mano mergele! – prašė Gaidienė, klostydama piemeniuką.