Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

ŽALIASIS AUKSAS

Karo karuselė

„Vos prieš šešerius metus regione neaugo nė vienas kokos medis. Dabar čia nebeauga nieko kita.“

GRACIANO, KOKOS AUGINTOJAS

SEPTYNIOS NEDIDUKĖS KANOJOS šoka vandenyje lyg laivų nuolaužos. Pakilus ryto saulei vaizdas nesikeičia – džiunglės, paplūdimys, miestai, uolos, dangus ir žmonės išlieka tamsūs. Anglies pilkumo debesys neįleidžia dienos šviesos ir, kaip įprasta, smulkus lietus krinta ant gyvenančių prie Ramiojo vandenyno. Tačiau staiga šviesos spindulys pralaužia pilkumą ir sutinka Leo žvilgsnį.

– Vamos! – sako jis.

Kiekvienas žvejys turi savo kanoją. Leo laivelis, kaip ir visi kiti, tėra tuščiaviduris rąstgalys su giliomis įpjovomis šonuose, kur įtvirtinamas žvejybos valas. Valą naudoja išsekinti žuvims, dydžiu prilygstančioms žmogui, jas tempia vandeniu, kad apsvaigintų ir galėtų įtraukti į valtį. Kanojos jau apie kilometrą nutolusios nuo kranto, septyni vyrai pagaliau pagavo pakankamai sardinių, vėliau jas naudos kaip masalą. Su pilnais kibirais jie dreifuoja per bangas, tikėdamiesi po poros valandų grįžti su vienu iš dviejų laimikių, o geriausia, žinoma, abiem. Jie irkluoja išsirikiavę ilga, grandinę primenančia eile, kanojas vieną nuo kitos skiria 20 metrų. Leo atsistoja. Kiti sėdi. Jo kanoja kiek didesnė, joje telpa ne dvi, o trys žuvys, jei pasiseka.

– Taip pat gerai turėti truputį daugiau vietos, jei netyčia pavyktų sugauti stebuklingąjį laimikį.

Leo trisdešimt treji, jis – vienas geriausių žvejų kaime, bet, nors užaugo per patį kokaino bumą, jo didžioji sėkmės valanda taip ir neišmušė. Leo kojos kyšo lyg degtukai iš guminių batų, „Tommy Hilfiger“ etiketės imitacija ant aptrintų šortų plevėsuoja vėjuje iš po didžiulių futbolo marškinėlių.

– Atėjo mano eilė, – sako jis, – daugybė žmonių kaime jau sulaukė savo progos, o aš dar ne.

Pozonas – vienas iš šimtų žvejų kaimų, kurių gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai el Pacifico, Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė, tapo magistrale, kuria JAV pasiekia 90 procentų kokaino. Karibuose gerokai suintensyvėjo apsauga, o Meksikos karteliai paveldėjo JAV rinkos kontrolę, kažkada priklausiusią Medeljino ir Kalio karteliams, todėl tūkstantmečių sandūroje neturtingos provincijos, įsikūrusios Kolumbijos vakarinėje pakrantėje, tapo kokaino gamybos centru. Šiandien Narinjo, Kaukos, Kaukos Slėnio ir Čoko regionus galima apibūdinti dviem žodžiais: kokainas ir žuvis.

Visoje 1300 kilometrų ilgio pakrantėje – vos du keliai, jungiantys Buenaventūros ir Tumako uostus, išskyrus juos, visa teritorija apaugusi tankiais atogrąžų miškais, kuriuose įsikūrę vergų palikuonys ir izoliuotos Amerikos indėnų gentys. Daugybė upių, sudarančių sudėtingą kokaino prekybos tinklą, teka iš kalnų grandinių vakaruose per džiungles ir galiausiai įsilieja į jūrą. Atokiausiame krašte, prie pat kalnų, įsikūrusios kokos pastos laboratorijos ir plyti kokos plantacijos. Dar toliau, paprastai vos už kelių kilometrų nuo pakrantės, – perdirbimo laboratorijos, vadinamosios las cocinos, arba „virtuvės“. Tūkstančiuose upių žiočių paslėpti gausiai pakrauti laiveliai – pakrantės apsaugos arba JAV kovos su narkotikais būrio dažnai vadinami „greitaisiais laivais“ – jie paruošti plaukti į Panamą, Salvadorą, Kosta Riką arba Meksiką.

Kasmet apytiksliai 200 tonų kokaino gabenama Pozono vandenimis. Pakrantės apsauga įsigijo daugiau sraigtasparnių, geresnę radarų sistemą ir greitesnių laivų, todėl pagaunama vis daugiau perkrautų laivų, dideliu greičiu mėginančių įveikti pavojingą kelionę į šiaurę. Kai tik policija pradeda vytis kontrabandininkus, jie išmeta krovinį už borto. Sučiupti kontrabandininkai ima įtikinėti policiją, kad jie „tik žvejojo“, tačiau kadangi tokiuose laiveliuose būna įmontuoti 250 arklio galių varikliai, šie pasiaiškinimai skamba nelabai įtikinamai. Jauni vyrai atsiduria kalėjime, tačiau Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė – vienas vargingiausių regionų Lotynų Amerikoje, todėl niekuomet nepritrūksta naujų darbuotojų, pasiryžusių pakeisti įkliuvusius. Jie neturi ko prarasti, o mafija gali pasiūlyti darbo visiems.

– Atplaukia dvidešimties arba šešiasdešimties kilogramų statinės, – pasakoja Leo, – kartais jos sulūžta, tada paketai po vieną kilogramą tiesiog plūduriuoja vandenyje.

Kitose šalies teritorijose stebuklingasis laimikis – tai partizanų rengiami turtingų žmonių pagrobimai, tačiau čia jis reiškia patrauklų laimikį, randamą vandenyje. Lucho – jaunam vyrui iš šio regiono – net keletą kartų pavyko rasti gėrybių, tad dabar jis turi didelę plastikinę valtį su dviem Yamahos varikliais. Nieko kito ir nebedaro, tik plaukioja aplinkui ir ieško kokaino. Žvejyba – jau praeitis.

Sužėruoja drėgnos Leo rankos, jis ilgesingai įsistebeilija į jūrą. Paskutinius dvidešimt metų jis išplaukdavo savo kanoja penktą valandą ryto, šešias dienas per savaitę, vis tikėdamasis pagauti vieną, dvi ar tris buriažuves, galingas Ramiojo vandenyno kardžuves, ir parduoti jas po 20 000 pesų, arba 11 dolerių, už kiekvieną. Tačiau pastaruoju metu jis kas rytą kryžiuoja pirštus, tikėdamasis, kad netrukus galės mesti šią profesiją ir stumti laiką gerdamas alų ir žiūrėdamas televizorių. Šiai veiklai norėtų atsiduoti, kai tik jį aplankys sėkmė, kaip ir daugybę kaimelio gyventojų, kurių maldos buvo išklausytos.

Kai lietus atslūgsta, vyrai pasiekia vietą, kurioje susirenka gausybė buriažuvių. Šis nedidelis apskritimas žalioje jūroje, kur ištikimos žuvys kasryt atplaukia vien tam, kad būtų sugautos, – pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis. Tai tęsiasi metų metus. Tokia gerovė yra palaiminimas, tačiau bėda ta, kad ramus, monotoniškas gyvenimas nusibosta. Niekas niekada nesikeičia. Vakar ir rytoj, visada yra taip pat kaip šiandien, tačiau Pozono žmonės svajoja gyventi taip, kaip per televiziją mato gyvenant kitus: važinėtis automobiliais, eiti į kiną, apsipirkinėti, studijuoti.

Pelikanų būrio šešėlis prasklendžia virš vandens lyg banguojanti grandinė – visai prie pat paviršiaus. Leo ir vėl ieško atsiritančiose bangose. Iki šiol jis visuomet grįždavo tuščiomis, neskaitant žuvies.

– Vis taip pat, bet nenusimenu. Gal rytoj man pasiseks.

POZONAS – TIK VIENA iš daugybės Kolumbijos gyvenviečių, kuriose matyti visas šiuolaikinės kokaino prekybos absurdas. Kaimelio likimą lemia vieta didžiausiame pasaulyje kontrabandos maršrute ir, patinka tai vietiniams gyventojams ar ne, jie priklausomi nuo prekybos narkotikais – dėl vertingų krovinių, kuriuos išplauna į krantą ir su kuriais turi būti kažkaip susidorojama.

Pirmą kartą krovinį bangos išmetė į krantą daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai kaimo gyventojai dar nebuvo išsiugdę modernaus prekybos suvokimo. Pozonas, įsikūręs Čoko provincijoje, vargingiausiame Kolumbijos regione, yra geografiškai, kultūriškai ir socialiai atkirstas nuo likusios šalies teritorijos. Daugiau nei 70 procentų los chocoanos yra neraštingi – tai triskart daugiau nei vidutinis šalies rodiklis – nuo 1819 m., kai buvo įsteigta Kolumbijos Respublika, centrinė valdžia ignoravo regioną. Aukso ieškotojai, perlų medžiotojai ir medkirčiai kartais atvykdavo (su valstybės palaiminimu), lydimi privačių mažųjų armijų. Palikę savo baltus interjerus ir tikėdami esantys šventojo kryžiaus kariai, įvykdydavo mirties nuosprendžius keletui laukinių, drįsusių stoti jiems skersai kelio. Taip yra ir šiandien, nors dabar kraujo praliejimo priežastis yra kokainas, o partizanai tapo dar viena suinteresuota šalimi. Nemažai patyrę, todėl skeptiškai valstybės atžvilgiu nusiteikę chocoanos nėra linkę susitapatinti su kolumbiečiais. Ir vis dėlto, ar jie būtų vergų palikuonys, ar tenykščiai gyventojai, bendradarbiavimas ir kolektyvizmas – gerai tai ar blogai – jiems visuomet buvo vienintelė išgyvenimo priemonė.

Kai Pozono gyventojai po truputį pradėjo suprasti, kokios gėrybės plūsta iš jūros, jie pusvelčiui pardavė jas Leopoldui, vieninteliam kaime parodžiusiam susidomėjimą. Tai atrodė padori kaina žvejams, kurie nebuvo pratę prie didelių pinigų; atsiradus šlamančiųjų, kaime įsisiausdavo savaitę trunkančios šventės. Niekas neplaukdavo žvejoti, kol maisto trūkumas priversdavo miestelio moteris ir vaikus sukilti. Kai pinigai išsekdavo, visi grįždavo prie kasdienių darbų.

Šiandien kaimas tėra purvinų pašiūrių saujelė. Vietovė apsupta tropinių miškų, kuriuose knibžda neįtikėtina gausybė gyvūnų ir augalų rūšių; netoliese – didžiulė lagūna, kiekvieną rugsėjį ji virsta besiporuojančių banginių namais; ilgi juodo smėlio paplūdimiai su kur ne kur kyšančiais klinčių stulpais. Čia beveik nuolatos lyja. Tik viena vieta Havajuose, vulkano viršūnėje, sulaukia didesnio kritulių kiekio per metus nei Čoko, ir kai po audros pagaliau pavyksta prasibrauti saulei, atogrąžų miškas ir didžiausias vandenynas pasaulyje apšviečiami dramatiškos gražios šviesos.

Vis daugiau žvejų namo grįžta nešini plastike įpakuotu baltuoju laimikiu, o ne žuvimi, bendruomenės jausmas nuslopo, o naujosios jėgos ėmė stumti kaimą kita kryptimi. Daugėja policijos, auga kaimo gyventojų suvokimas apie tikrąją kokaino vertę, tad verslo sandoriai darosi diskretiškesni, o žvejai kaip įmanydami stengiasi sumažinti dalyvaujančių turto dalybose skaičių. Tačiau čia visi žino vieni kitų reikalus.

Leopoldas vis dar yra žmogus, apie kurį miestelyje kalbama daugiausia, pasak kaimo paskalų, jis ir toliau superka rastus krovinius, tačiau mokėti už juos turi vis daugiau. Organizuojant nelegalaus krovinio perkėlimą į kitą laivą, keliaujantį į šiaurę, reikalingi ryšiai su policija ir mafija, pinigai bei asmeninės pažintys, tai turi tik Leopoldas.

Kitas žmogus, susišlavęs nemažą sumą ir užsitraukęs Leo pavydą, yra Lucho – jis stengiasi išsiskirti brangiais šortais ir banglente, ir dažnomis kelionėmis į jūrą savo nauju laivu, aprūpintu galingais varikliais. Paklaustas, kaip jo gyvenimas apsivertė per naktį, Lucho nusišypso ir sako „nekomentuosiu“, tačiau net keletas vyrų kaime patvirtino Leo versiją: prieš penkerius metus Lucho rado dvi nesugadintas 64 kilogramų statines ir iškart pardavė jas už standartinę kainą – 2,7 milijono pesų, arba 1500 JAV dolerių, už kilogramą – už šiuos netikėtus pinigus jis nusipirko greitaeigį laivą. Dabar jam kur kas lengviau rasti plūduriuojančius krovinius nei žvejams su lėtomis valtelėmis; bėgant laikui Pozono gyventojai išmoko nustatyti vandenyno sroves ir suprato, kad statinės, išmestos toli jūroje, dažniausiai plukdomos įlankos, keletą jūrmylių nutolusios į pietus, pusėn ir vienintelis būdas iki ten nusigauti – motorinis laivas. Šiuo metu Lucho ir keletas kitų vyrų turi šio verslo monopolį, jie nuolat ieško šios gamtos lobių skrynios. Ryšiai tarp vyrų su motoriniais laivais, policijos ir partizanų sustiprėjo, todėl vis dažniau neturtingi žvejai su lopytomis kanojomis lieka be savo moderniųjų jūros dovanų dalies.

Ivanas, žvejys sudiržusia oda, vienas iš daugybės kaimo vyresniųjų, radusių didelius kiekius kokaino, tačiau jam tokia sėkmė į naudą neišėjo. Nors chroniškas alkoholizmas yra įprastas kaime, ištraukęs vieną iš nežinia kelių kilogramų, Ivanas pasirinko kiek kitokio pobūdžio psichologines atostogas – žolę. Kokaino vartojimas prieštarauja Čoko kultūrinėms normoms, ir žinodami, kaip greitai jis gali virsti pinigais, kaimo gyventojai retai patys jį vartoja; kita vertus, kanapės čia – gerai įsitvirtinęs narkotikas. Ivano vaikai stebėjo, kaip smuko jų tėvo, klestinčio žvejo, statusas, šiandien jis bando kompensuoti savo šlovingą praeitį pasakodamas pagražintus mitus.

VIENĄ DIENĄ į miestą atkeliavo žmogus vardu Johnas Wayne’as. Jam atvykus prasidėjo čia įprastos atogrąžų liūtys ir visi murzini kaimo keliai patvino. Jis taria savo vardą „Džonas Veineris“, paaiškina, kad jo motina garbino kažkokią kino žvaigždę, apie kurią jis nežino beveik nieko, išskyrus vardą.

– Atvykau čia vakar, – sako jis, – ten jau tapo pernelyg sudėtinga.

Jo kairiojoje ausyje blyksi kalnų krištolo auskaras, nesunku atspėti, kad Johnas – ne vietinis. Tai išduoda ne tiek drabužiai ar veido bruožai, kiek nerimastinga mimika, nervinga kūno kalba ir į akis krintantis noras dalyvauti visuose įvykiuose, įsitraukti. Jis nori susirasti draugų. Tokių, kurie turi lanchą – motorinę valtį. Jis girdėjęs apie Lucho.

Johnas Wayne’as kilęs iš Buenaventūros, miesto, kurio gyventojų dauguma – motinos, netekusios savo sūnų ir dukrų narkotikų karuose. Viena šių moterų – Fabiola Rodriquez – turėjo sūnų vardu Jeffrey, jį nušovė sukarintos grupuotės. Po žmogžudystės į jos namus atėjo du vyrai ir perspėjo, kad jei Fabiola kreipsis į policiją, jie išžudys visus šeimos narius. Tačiau netrukus buvo nukautas pats žudikas. Luz-Dary Santiesteban, motinai iš Buenaventūros La Glorios rajono, visai neseniai pranešė, kad šeši berniukai iš kaimynystės, prieš keletą savaičių išvykę „dirbti į Čoko“, rasti negyvi. Melba Canga, gyvenanti Punta del Este, vieną dieną rado savo sūnaus Pepe palaikus dvylikos nužudytų jaunuolių krūvoje. Žudikai – pasak Melbos, su tuo susiję penki policininkai – išdūrė berniukams akis, panardino kūnus į rūgštį ir nulupo odą. Toks procesas vadinamas „paversti neidentifikuojamais“. Tačiau jie nepasirūpino sudeginti drabužių, todėl Melba ir kitos motinos – tėvų paprastai nebūna – iš džinsų, batų ir kūno dalių sugebėjo atskirti, kuris sūnus kurios.

– Mama liepė man išvykti, – sako Johnas Wayne’as. – Nesvarbu kur. Tiesiog išvykti.

Kokaino industrija – modernūs decentralizuoti „mini karteliai“, kurie dažnai bendradarbiauja su policija ar partizanais, – ilgą laiką buvo didžiausias darbdavys Buenaventūroje. Siūlomų darbų sąrašas begalinis: slėpti ginklus, pernešti paketus, ištraukti laivus, pakuoti, pirkti degalus, žudyti vagis, ieškoti kitų darbuotojų, surinkti pinigus, papirkti valdžią, grasinti, nukreipti apsaugos dėmesį ir t. t. Tačiau gandai apie atsiradusias naujas pareigas, kurioms reikėjo itin daug žmonių, vertė jaustis nejaukiai net žemiausio rango atstovus. Narkotikų skyriui įgyjant vis daugiau išteklių ir geresnes žvalgybos sistemas, sindikatams staiga prireikė jaunuolių, kurie atliktų masalo funkciją ir sukeltų sumaištį. Norint sėkmingai paleisti laivą su 500 kilogramų kroviniu, dažnai reikėdavo išsiųsti keletą kitų laivų, pakrautų mažesniais kiekiais. Taip buvo siekiama nukreipti teisėsaugos pareigūnų dėmesį, kad didieji kroviniai galėtų išplaukti, kol atsakingi organai bus užsiėmę kitur. Žmonės, plukdantys laivus, – vadinamieji masalai, – arba pagaunami ir baigia dienas kalėjime, arba pasibaigus kurui tiesiog pražūva jūroje, o pervežantys didžiuosius siuntinius paprastai uždirba po 25 000 JAV dolerių. Bėda ta, kad jaunuoliai niekada nežino, kokia kelionės baigtis jų laukia: mirtis ar pinigai. Rodrigo, vienas iš miestelio paauglių, teigia, kad pusė jo bendraklasių užsiima narkotikų gabenimu. Rodrigo mano, kad galimas atlygis yra vertas rizikos būti pagautam:

– Kiekvienas jaunuolis Buenaventūroje svajoja, kad kas nors jam pasiūlys plaukti laivu į Panamą už penkiasdešimt milijonų pesų – tai dvidešimt penki tūkstančiai JAV dolerių per aštuonias dienas. Kas galėtų atsisakyti? Kas?

Iš pradžių Johnas Wayne’as nė pats nežinojo, kodėl atsidūrė būtent Pozone, kažkokioj skylėj tankiame atogrąžų miške už keleto dienų kelio nuo savo namų. Vaivorykštė už jo suformuoja tarsi didžiulę aureolę, supančią vėjo nugairintą veidą, vaivorykštė baigiasi ten, kur galėtų būti Panama, vieta, kur dauguma narkotikų perkraunami ir sumokama desperatiškiems keliautojams. Už nugaros spalvinga arka, tvyro miško kvapas. Sprendžiant iš Johno Wayne’o šeimos istorijos, tikimybė, kad tokia kelionė pasiseks, – ne pati didžiausia. Jis pasiryžęs rizikuoti, kad gautų pinigų, tačiau rizikuoti iki tam tikros ribos. Jo tėvas sėdi Panamos kalėjime, buvo sučiuptas vos atvykęs; brolis kali dėl tos pačios priežasties, ten pat ir jo krikšto tėvas. Ir vis dėlto kokaino pakrantė tebėra patrauklesnė nei kitos vietos, į kurias paprastai keliasi vietiniai migrantai, dažniausiai jie tampa Bogotos ar Medeljino lūšnynų gyventojais. Ieškoti išmestų krovinių – gana lengva, ir tai nelaikoma nelegalia veikla, greičiau jau pasyviu nusikaltimu, kai randamas ir grąžinamas plūduriuojantis krovinys, tai nėra daroma turint piktų ketinimų. Net ir valdžiai neatrodo, kad įmanoma iš vargingų žmonių atimti jų rastą kokainą.

Tačiau tam, kad šis nekenksmingas, tačiau kartais labai pelningas užsiėmimas sektųsi, Johnui reikia valties, geriausia motorinės, ir žmogaus, kuriam arba su kuriuo galėtų dirbti. Jis pakelia akis.

– Kur gyvena Lucho?

ŽVELGIANT IŠ JŪROS pakrantė atrodo lyg didžiulė naftos dėmė, užslinkusi ant paplūdimių, upių ir džiunglių. Viskas tik juoda ir balta. Kai saulė pasislepia už debesų ir pila lietus, miškas tampa juodas, o jūra pilka. Tačiau vos pasirodžius saulei spalvos sugrįžta ir jūra vėl nusidažo smaragdo žalumu. Vanduo minkštas ir šiltas, o jūros kvapas pasklinda ore. Gyvenimas.

Leo stipriai įsikanda į storą valą, labiau primenantį virvę, ir toliau matuoja, kiek sieksnių yra nuo plastikinės dėžutės, naudojamos vietoj plūdės. Ją prikabins prie kabliuko, ant kurio pamauta ką tik sugauta sardinė. Jo draugai daro tą patį, ir netrukus ant nedidukių bangų sūpuojasi spalvingos namų gamybos plūdės. Neturėtų tekti ilgai laukti, kol nutiks kas nors svarbaus.

Ir galų gale įvyksta – tik ne visai tai, ko jie tikėjosi. Leo atsisėda, nuleidžia irklą lyg mentelę prie valties krašto ir ima semti vandenį nukirptu plastikiniu buteliu. Tačiau jam pavyksta išsemti vos tris kaušus, ir plieno mėlynumo kūnas šauna iš jūros lyg raketa.

– Hijoepucchhha! O Dieve!

Žuvis šauna į dangų, nusinešdama kabliuką, valą ir svarelį, tačiau už dešimties metrų nuo kanojos bejėgiškai teškiasi žemyn. Mažytė valtis susiūbuoja nuo sukeltų bangų ir kiti vyrai ima švilpti sveikindami.

Tačiau jie neturi laiko stebėti, kaip rutuliojasi ši istorija, nes žuvys pagriebia dar keletą kabliukų. Viduryje rato, suformuoto iš kanojų, plūduriuojančių apie šimtą metrų viena nuo kitos, lyg mažyčiai sprogimai iš vandens šokinėja mėlyni kūnai. Kiekvienas žvejys turi po tris plūdes. Leo plūdė sukasi lyg pašėlusi, vanduo tyška, o jis atsisėda ir ima ramiai semti vandenį iš valties.

– Laukti, – sako Leo, – dabar tereikia laukti. Šuo tuoj pavargs.

Kai buriažuvė, vietinių vadinama perro, šunimi, – praryja kabliuką, ji iššoka lyg delfinas. Trumpai išnyksta gelmėse, o tada penkių metrų gylyje žalios jūros vanduo ima švytėti sidabrine ir juoda spalvomis. Leo džiugiai stebi procesą ir paaiškina, kad dažniausiai jis leidžia žuviai iššokti tris ar keturis kartus prieš įtraukdamas ją, kitaip būtų neįmanoma susidoroti.

Po kelių minučių ramus vanduo ir vėl sudrumsčiamas. Buriažuvė ima šokinėti vandens paviršiuje ir galiausiai nebeneria į vandenį kardu į priekį, o nukrenta ant peleko, lyg delfinas, nesugebėjęs užbaigti rato ore.

– Dabar jau laikas, – pareiškia Leo.

Jis prisiiria prie plūdės ir ima tempti valą. Ramiai, metras po metro, kaire ranka jis traukia valą į save, kol galiausiai pasirodo žuvis. Ji jau pavargusi, tačiau kartkartėmis vis dar sutrūkčioja. Leo apsuka kanoją, taip priartėdamas prie žuvies. Lyg griežtas šeimininkas, laikantis šunį už pavadėlio, jis griebia valą. Nuo žuvies Leo skiria vos pusmetris. Jis griebia už irklo.

Ilgas kardas netenka tvirtumo ir nulinksta į kairę pusę lyg didžiulė mačetė, vis atšokanti nuo vandens, buriažuvės nasrai liūdnai pražioti. Žuvies ilgis prilygsta pusei kanojos.

Vienas iš vyrų prisitraukia artyn.

– Mátalo! – šaukia jis. – Užmušk ją!

Leo pakelia irklą ir akimirką stabteli lyg matadoras, besiruošiantis perverti kardu išsekusio buliaus galvą. Jis susikoncentruoja ruošdamasis atlikti itin tikslų rankos judesį, o tada kerta iš visų jėgų. Pataiko tiesiai tarp akių. Žuvis paskutinį kartą sutrūkčioja ir lieka plūduriuoti vandenyje lyg rąstas. Leo atsiklaupia, sukiša visą ranką žuviai į gerklę ir ištraukia širdį. Pokštaudamas meta raudoną gniužulą į draugą.

– Listo. Viskas, – sako jis.

Kanoja plūduriuoja kraujo baloje, tačiau žuvis vis dar vandenyje. Ima griausti. Netoliese į valtis traukia kitas žuvis. Vanduo nusidažo raudonai.

Leo iš lėto traukia į kanoją savo „šunį“. Pirmiausia per kraštą įverčia kardą ir trečdalį žuvies kūno, prieš atsitraukdamas kanojoje keletą metrų, subalansuoja žuvies svorį ant krašto. Jis pagriebia peleką abiem rankomis ir įtraukia visą žuvį į valtį.

Buriažuvė neturi aštrių kampų. Paviršius lygus, o burę primenantis pelekas – didžiulis ir juodas, tačiau minkštas lyg akordeono dumplės. Kūnas, nors jau be gyvybės ženklų, dar nesustingęs. Užima visą kanojos dugną, tačiau Leo nė nespėjus tinkamai jo įtaisyti, kita plūdė ima suktis. Tekšteli vanduo, iš dugno šauna dar viena raketa, ir ritualas kartojasi.

Praeina pusvalandis, jau devinta valanda vakaro. Dangus tamsus. Vėl lis. Kanoja jau tokia sunki ir nugrimzdusi, kad dar vienas decimetras – ir ji nuskęs prisipildžiusi vandens. Leo sako, kad jam reikėtų paskubėti, kaime yra vieta, kur jo laimikį nupirks, tačiau kuo vėliau jis ten nusigaus, tuo mažiau jam sumokės.

– Vamos.

Jis iriasi tolyn nuo savo draugų, tačiau pusiaukelėje Leo kelias susikerta su krovininio laivo, pakrauto iškirstų atogrąžų miškų medžių. Aplink kitų laivų nematyti. Aukščiausios rūšies mediena tempiama paskui laivą lyg ryšuliai aukso luitų, jie palieka ilgą geltoną skiedrų pėdsaką vandenyje. Leo signalizuoja kapitonui sulėtinti. Laivas juda Buenaventūros link, jei jam pavyktų parduoti žuvį įgulai, gautų daugiau pinigų, nei grįžęs į kaimą. Be to, nebereikėtų jos vilkti į krantą.

Jie sutinka nupirkti Leo laimikį. Jūreivis tris metrus nuo laivagalio iki mažytės Leo valtelės nuleidžia masyvų mėsos kablį ir pakelia buriažuves lyg porą paskerstų kiaulių. Tada jūreivis nuleidžia plastikinį maišelį su 40 000 pesų – 22 JAV doleriais.

Laivas nuburzgia savo keliais. Leo nusispjauna į vandenį, duria nykščiu į laivą ir žėrinčią medieną.

– Nelegalu, – sako, – čia viskas nelegalu.

Skamba, lyg mėgintų paguosti save ir vėl nesulaukus „stebuklingojo laimikio“. Lyg norėtų pasakyti, kad gyvena pakankamai sąžiningai, palyginti su visais kitais, kurių laivai kursuoja pirmyn ir atgal šia pakrante. Jis toliau pasakoja istorijas apie kokainą ir kaimo žmones, tarsi bandydamas įrodyti, kad staigus praturtėjimas negarantuoja amžinos laimės. Šiandien Ivanas – pajuokos objektas, o kuo daugiau pinigų pavyksta uždirbti Leopoldui, tuo labiau jį atstumia miestelio gyventojai, ir taip su visais. Išskyrus Lucho. Jam sekasi gerai.

Kanoja vis dar iki pusės pilna kruvino dumblo, Leo atsisėda ir vėl ima semti. Jis gaižus lyg rūgščios vynuogės, tačiau viskas, ką sako, turi rimtą pagrindą: Čoko labai pasikeitė. Daug žmonių net drįstų pasakyti: buvo sugadintas, tačiau tai nesusiję su kartais pasitaikančiu baltuoju laimikiu, kuris per naktį žvejus paverčia turtuoliais arba alkoholikais. Taip nutiko dėl čia perkeltos gamybos infrastruktūros – tiek plantacijų, tiek laboratorijų. Tai visiškai nauja.

Nelegaliai gabenama laivais buvo dar Pablo Escobaro laikais (nors ir mažesniais mastais), tačiau dabar piktas socialinis ir politinis vėžys, paskleidęs karą vargingiausiuose Kolumbijos kampeliuose, įsišaknijo ir čia. Vos prieš aštuonerius metus Čoko nebuvo nė vienos plantacijos. Dabar jos visur.

Čoko yra paskutinė dalis pasakojimo, kaip didžiuma viso pasaulio kokaino produkcijos – nuo auginimo iki gamybos ir eksporto – susikoncentravo vienoje valstybėje. Istorija prasideda provincijoje, kurios vaidmuo buvo bene reikšmingiausias tiek gaminant kokainą, tiek ir kovojant su šiuo narkotiku, – Putumajuje. Pasakojimas daugiasluoksnis: apie tai, kaip kokos auginimas tapo galingiausiu partizanų ginklu, kaip žlugo JAV paskelbtas karas prieš narkotikus ir galiausiai – kaip baltieji milteliai tapo vienos didžiausių visų laikų pabėgėlių katastrofos varomąja jėga.

Leo leidžia bangoms nešti kanoją į krantą. Grįžta dešimtą valandą vakaro. Jo kasdienis darbas baigtas, atėjo laikas pažiūrėti, ką rodo televizija, atsikimšti alaus ir paplepėti. Jei būtų milijonierius, tikriausiai darytų lygiai tą patį. Leo apverčia valtį, iš jos išbėga likęs kruvinas vanduo. Pasako du sakinius ir lieka neaišku, ar kalba apie šios dienos laimikį, ar apie savo gyvenimą, šiaip ar taip, jis pareiškia, kad jo šeima gali likti gyventi čia. Vis mažiau ir mažiau žmonių gali taip pasakyti. Kartu su narkotikais atsirado ir problema: pelnas yra individualizuojamas, o išlaidos – kolektyvinės. Žmonės jau žino, kad su šia industrija visuomet susijęs ir smurtas, partizanai, korupcija, žudynės, gamtos nuskurdinimas, o jūroje plaukiojantį statinių derlių su savo motorinėmis valtimis nuima tokie vyrukai kaip Lucho. Ir vis dėlto tiek Leo, tiek Lucho moka beveik vienodą kainą. Ilgametės Čoko kolektyvizmo tradicijos buvo sužlugdytos, ir dabar po lygiai dalijama jau tik kančia.

Leo sako, kad iki pagaudamas savo „stebuklingąjį laimikį“ jis bandys „laikytis nuošalyje“. Galvoti apie savo šeimos, o ne visuomenės poreikius.

– Man sekasi normaliai. Kol pagaunu žuvų.

MANGO MEDŽIUOSE žaidžia trys beždžionės. Kai Edgaras įjungia žoliapjovę, plieno mėlynumo dūmų debesis iššauna iš variklio. Jo sūnus tuoj pat padeda į šoną žaislinę mašinėlę, o dukra pasislepia už statinės. Tėtis pradeda darbą.

– Šiandien turiu devynis maišelius. Tai trys šimtai gramų.

Jis apsižergia krūvą kokos lapų ir įstumia į ją žoliapjovę. Mašina smulkiai pjausto ratu besisukančius lapus, vos po penkiolikos minučių krūva tampa daugiau nei perpus mažesnė. Lapų smulkinti nebūtina, tačiau taip sutaupoma vietos.

Laboratorija, įsikūrusi vos per ištiestą ranką nuo lūšnelės, kurioje gyvena Edgaras ir jo šeima, įrengta visai paprastai – septynių kvadratinių metrų ploto medinės grindys, iškeltos ant stulpų, o pastatas uždengtas plonu skardiniu stogu, apsaugančiu nuo tropinio lietaus. Dar ten stovi keturios aprūdijusios alyvos statinės, šeši kanistrai degalų, trys plastikinės statinės, du maišai rišamosios medžiagos, nedidelis maišelis trąšų ir keletas kibirų su kitomis būtiniausiomis priemonėmis: sieros rūgštimi, natrio hidroksidu ir kalio permanganatu. Vienoje pusėje stovi gofruotosios geležies latakas – svarbiausias laboratorijos įrenginys.

Šiuo metu ant grindų lyg ką tik nupjautos žolės kalnas guli 111 kilogramų neapdirbtos medžiagos, kuri netrukus virs geidžiamiausiais milteliais pasaulyje.

– Bus gerai, – sako Edgaras, – dabar vietoj trijų statinių viskas tilps į vieną. Vadinasi, mažiau degalų, mažiau rišamosios medžiagos ir mažiau chemikalų. Dviem trečdaliais mažiau. Taip taupom pinigus.

Septinta valanda ryto, Edgaras vienas iš šimtų tūkstančių kokos augintojų, paleidusių pjovimo mašinas Andų šlaituose. Pietinėse Kolumbijos provincijose, kaip ir kiekvieną rytą, mažyčiai varikliukai burzgia neraštingų šeimų vyrų ir moterų rankose, jie lieja prakaitą, kad patenkintų nuolat augančią pasaulinę paklausą. Jungtinėse Valstijose paklausa per pastaruosius metus stabilizavosi ar net sumažėjo, tačiau visai kitokie procesai vyksta Europoje, Australijoje, kai kuriose Azijos dalyse, Afrikoje ir labiausiai išsivysčiusiose Lotynų Amerikos šalyse – Čilėje, Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Meksikoje ir Kolumbijoje – čia paklausa per paskutinį dešimtmetį smarkiai išaugo.

Edgaras pakelia lapą, kurį praleido mašina, ir pagarbiai lyg neįkainojamą pašto ženklą laiko tarp smiliaus ir nykščio, tada švelniai sulenkia ir perplėšia į dvi dalis.

– Gerai plyšta. Liečiant turi priminti popierių. Jei minkštas lyg audinys – vadinasi, derlius nuimtas per anksti ir masė nesukietės taip, kaip turėtų. Niekas neperka prasto produkto. Kartą nepavyko sukietinti, todėl teko viską išmesti lauk. Mano šeimai tai buvo finansinės tragedija, nes turėjau sumokėti visiems ūkininkams, iš kurių pirkau lapus, taip pat daug pinigų išleidau chemikalams ir degalams. Tačiau jei gauni subrendusius lapus, sunku būtų ką nors sugadinti. Tai paprastas procesas.

Edgaras mitologinius kokos krūmo lapus paverčia kokos pasta, tai pirmoji ir daugiausia darbo reikalaujanti, tačiau mažiausiai pelno duodanti kokaino grandinės dalis. Jis parduoda pastą vietiniams pirkėjams, besiglaudžiantiems po partizanų arba sukarintų grupuočių sparnu, o šie perkelia ją į modernesnes laboratorijas – cocinas, dažniausiai įsikūrusias strategiškai patogiose vietose netoliese išėjimo – kur vyksta paskutiniai gamybos proceso etapai. Paskui karteliai transportuoja la mercancía (gėrybes) – tai vienintelis čia vartojamas terminas – šiuolaikinei mafijai, kuri platina naujojoje ir senojoje rinkose.

Dėl prasidėjusio karo prieš narkotikus regione nebeįmanoma auginti didelių plantacijų, todėl hierarchiją sudaro tinklas, susidedantis iš tūkstančių smulkiųjų augintojų ir gamintojų. Nors Edgaro ir jo kolegų žemiausio lygio darbas yra labai svarbus šioje sistemoje, finansinis narkotikų piramidės pasiskirstymas yra žiaurus. Mažiau nei 1 procentas galutinės kainos atsiduria kokos augintojų kišenėse. 4 procentai keliauja grupėms, susijusioms su miltelių perdirbimu, 20 procentų kontrabandininkams, tačiau didžiausią pelną susišluoja žmonės, kontroliuojantys pardavimus JAV ir Europos rinkose. Būtent čia ir išplaunama daugiausia pinigų: 75 procentai žvėriškos pridėtinės vertės, kurią sukuria kokainas, lieka šalyje, kur produktas parduodamas.

Norint pagaminti gramą kokaino, reikia 1,2 gramo grynosios kokos pastos, pagal šiandieninę gatvės kainą Europoje ir JAV kasdieninis mažytis Edgaro derlius yra vertas apytiksliai 21 000 JAV dolerių. Jo dviejų dienų uždarbis, atskaičius lapų kainą, išlaidas kurui ir chemikalams, yra 50 000 pesų, arba 27 JAV doleriai. Tai apytiksliai 1,5 JAV dolerio per valandą. Tačiau jis patenkintas.

– Taip, labai. Tai keturis kartus daugiau, nei gaunu už kitus augalus. Joks produktas neneša tiek pelno kiek koka. Kartais pasirodo valdžia, surenka visus kaimo gyventojus ir bando mus įtikinti, kad yra kitų augalų, kurie gali duoti didesnį pelną, tačiau tai netiesa. Jei auginčiau ananasus arba jukas, niekas nenorėtų jų pirkti. Kokos pastą galiu parduoti per penkias minutes.

Putumajas – tamsiosios šiuolaikinės kokaino istorijos epicentras. Atoki provincija, iki pat devintojo dešimtmečio buvusi neapgyventa džiunglių teritorija, žmonių pritraukusi tik per kokaino bumą; tačiau XXI a. pirmajame dešimtmetyje ji tapo svarbiausiu JAV vykdomo karo prieš narkotikus taikiniu. Keletą metų prieš ateinant naujajam tūkstantmečiui beveik pusė šalies kokos plantacijų plytėjo būtent čia, tai paaiškina, kodėl provincija tapo strateginiu didžiausios kokos naikinimo kampanijos taikiniu. Planas „Kolumbija“ – JAV vadovaujama kampanija, kurios tikslas buvo per penkerius metus išnaikinti visas kokos plantacijas Putumajuje purškiant herbicidus.